Kur ir kokie jie būtų - saulė nušvies juos ryte,
kai stebuklingasis butelio turinys gal vakar palikęs savo būstą,
tau nusišypso rasa dulkina languose,
stikliniuose dugnuose,
saulės palydovui ratus padovanoti norisi
ir lėkt su juo kartu
kaip lašas išsivaduojąs
į naujo ryto rudeninę gatvę
kryžiaus skersinis pagalys
panašiai ir tamsūs kontūrai po lietaus dangumi
su saule kalbasi vėl mano kely
šešėliais žmogučių,
rudintais laukais nušviestais,
kaimo toluma su karvių baubimais
tyla truputį garsia,
toluma šiek tiek artima
Tas kryžius truputį dar gyvas tik be mukelės, mažuma pasviręs
kaštonams nuogiem ir beržui lopšinę prieš žiemą dainuoja
apie baltą snieginę paklodę, kepures papuoštas ledo deimančiukais,
žuvis po ledu, paukštelius ir žvėrelius tos užuovėjos svečius,
ką seniokas dovanų jiems vėju atsiųs - apačioj, po ta lova pakiš...
ačiū, mėnuli, už smilkstantį dūlį,
ačiū, dangau, už laisvę beribę,
ačiū, tau kryžiau, kad laukei sugrįžtant,
ačiū durims - gal aistra vėl aprims,
kai pavasaris už stiklo - vienas,
o čia vėjo ruduo - jau du,
trys - tie beržai tarp laukų,
penktas čia dar įtilptų 
Tas senas sugedęs televizorius rudenio obuolius dalint pradėjo, čia tai bent...
