"Ech, grybai, grybai, tu patieka mano..."
močiutė kartais taip dainuodavo ir dar prisimenu kaip prie Dubysos miškų vaikštinėjom ieškodami jų, man buvo gal dvylika metų...
Močiutė sakė, kad anksčiau miškai būdavo kitokie - didesni, tankesni ir grybingesni,
važiuojant link Šiluvos grybai prasideda:
antrąją grybavimo dieną pats pirmas pasitaikęs išdykėlis įsigudrino kankorėžyje įsitaisyt;
o, šita kaip sagutė ūmėdė taip ir pasiliko ten,
ji taip pat bandė slėptis, bet palikau,
jau geriau gudragalviai "žydukai", kaip dar kas juos ir kitaip vadina,
kur tik jų nesurandu, jei palikčiau savo dviratį miške, tai jie ir ant grandinės užšoktų,
dar baravykų šilo aukštyn jų kepurės kilo,
kai visų aš jų pilną kibirą pridėjau, namo pro Dubysą namo sugrįžt skubėjau...
mano batai buvo du
pūkšt, į upę aš krentu
pūkšt, į upę aš krentu