Papilio machaon

Didelė dalis keistenybių atsiranda tada, kai grįžtu namo, kažkur pamatęs vienaip, matau, kad pas mane gali būt dar kitaip...

Noras slėpt save nuo kitų žmonių per meną – muziką, dailę, teatrą. Taip sakant kaukę užsidėt. Tik tam, kad nepamatytų kas nors kai dediesi, reik mest kokį daiktą, kad nukreipt dėmesį. Slėpimasis savęs nuo kitų žmonių lyg metimas akmenėlio į tam tikrą pusę, kad nukreipt dėmesį nuo savo tikrojo. Užsimiršau, kur tas buvo numestas ir lyg iš naujo save suradau, bet jau ne tas – kitas. Aną kažkas gal pasiėmė, nežinodamas kad tu jį buvai ten numetęs, gal aš netyčia pasiėmiau tavąjį...?

Teatras

Aš nemoku piešt, bet piešiu - kartais... Nemoku fotografuot, bet fotografuoju - dažniau... Nemoku dainuot ir grot, bet bimbinu kuom papuola - bele kada. Tai tarsi kaukė. Kada aš ją užsidėjau ir kur... Naujai atrodai – tik tas senis vaikis slypi po storai raukšlėta, apšepusia, bedante, akutėmis blizginančia pražilia kauke. Ir kaip norėčiau turėti šiek tiek didesnę virtuvę, kur kepama duona kvepėtų ant ajerų. Pats minkyčiau tešlą. Kaip masažas moteries buvo...
Fotografuot nebeturiu kuom, kaip kažko nebūtų, buvo ir staiga nebe... Žinau, kad nevisam laikui tai, pataisys tą aparatą, po mėnesio tikrai turėsiu jį vėl. Et, dabar vis pasigendu, važiuodamas sustoju lyg norėčiau imt, bet jo vis nėr... Kitaip vėl viskas pradeda žiūrėtis. Ajerų kvapas pasivijo, vėjas iš dešinės, prasilenkiančių mašinų sukeltos dulkės palankiai nuslinko kairėn. Pamiškėj, nuo grybo išilgai kelio, tarsi, užsistovėjusi arbatėlė gaivi. Prieš posūkį į dešine, ties rajono riba tupėjo pajuodęs voverys, kai tik priartėjau jo, tas šmurkštelėjo atgal į pakelės medį. Kokį aparatą turi jis, kokie paveikslai jo drevėje saulės spinduliuko apšviesti, jis gali įkišt riešuto kevalą į tokį plyšį, kad tu jo niekaip neiškrapštysi.

Upė ir Šešuvis

Ach, palei mano nosį šmėstelėjo lyg koks vėjo papūstas geltonuojantis popierėlis nuo saldainėlio, bet - gyvas - machaonas - drugelis toks - Papilio machaon, retas svečias, dažniau užsukantis į Lietuvos raudonąją knygą, apie 17, 00 - jau pavakariai, norėjosi vėl traukt olimpusą - tiek jau to, pasigrožėjau juo kol tas ant kelio ilsėjosi, kilnojo sparnelius - vėjukas pūstelėjo ir aš nuvažiavau sau. Vėl už kilometro dviejų priartėjau Šešuvį, kirtau geležinkelį, dar pamyniau trejetą kilometrų, kur Nemakščiai būtų pasiekiami už dar trijų keturių, nuo to keliuko pasukau į dešinę ir nusileidęs į apačią, prieš tai pamatęs gražiąją Šešuvį, aptikau seno malūno liekanas. Tai ten dar tas draglainas su dilgėlių kupstais važiuoklėje stūksojo prie tvenkinuko, kad naują keliuką supiltų link seno sugriuvusio malūno. Šokoladukas kuprinėj tribtirpst.... Kada nors sugrįšiu čia su olimpusu, jei ne - su kita, kad parodyt tas vietas gražias...

Kasa ir upė

Lyg apsimest kažkuo kitu, kad nukreipt savo atvirumą, vietoj monetos mest į kitą pusę metalinę sagutę, kad nukreipt žvilgsnį stebinčiojo... Anas pamatys, kur skrieja žvangantis skritulėlis ir gal, tikėkimės, kad susidomės... O jei ne, teks dar palaukt kitos akimirkos. Akmenėlis ar moneta – tai tas ką tu darydamas sukuri. Tą tu meti į upę, į lauką, už medžio, nuo stogo ant kito stogo, bet tas nurieda žemyn ir įkrenta į lietaus vamzdį. Akmenį meti į upę, kad nuplautų dulkes, monetą į parduotuvės kasą, kad tavo darbo vertybė sugrįžtų švari... Arba... Įsivaizduot, kad monetomis išklotas buvusios upės dugnas - vanduo kažkur šalia prateka - melioracija, akmenų pilnos kasos, kur niekas vandens nepila. Blizga upės dugne perlamutrinės atviros kriauklelės, draglainas sukioja, kilnoja kaušą, moteris kūdroj kūdikio jau neprausia - turi ten kažkur pirtį geresnę, gervė ten dar tveria, antys turškenasi. Prie seno malūno, kur sukosi ratas, po senom laukinėm kriaušėm pavargę darbininkai degtinės dainelę traukiojo, kur baltais dažais atsilaupęs metalinis kryžius...
Debesies akys vėl spokso kaip ateivių laivas - brėkšta naujas rytas...

N I E K A S

Naujai
Išėjęs
Einu
Kai
Aky
Saulė

N I E K U R
Naujai
Išėjęs
Einu
Kai
Uogos
Raudonos

N I E K A D
Naujai
Išėjęs
Einu
Kai
Ausy
Daina