Naujos galimybės man atvėrė paslapčių pilnas duris, paskaityt norėjau aš Antaną Jonyną toj rugsėjo pilnaty, vakarais. Nebyliam saulėlydžiui rusenant, eičiau, eičiau, pasikelčiau, lėkčiau, rudeninis vakaro minoras lyg balzamas tirptų širdyje. Jeigu gerčiau, - trenkčiau stambią taurę į grindis ir išspardyčiau šukes... Žydras paukštis, palubėj pakibęs, nusileis... Prisislinko, taip arti prislinko, prie širdies priėjo - Pilnatis.

Kai atvėriau šitą knygą pilną joj žmogaus širdies - trečioj aky regiu skaitantį poetą rampos šviesoje sielos lyg saulės skaisčio pilną švytintį danguj. Kuičiaus ir atradau, ko ieškojau nežinau, gal poną angelą plasnojant, gal aptikau jo stambią plunksną.