Gyvenimas – tik trumpa akimirka, tik apvali ašara vaiko akyse, tik į siaučiantį verpetą įtrauktos kelios sekundės... Taip šviesiai, taip ramiai, taip graudžiai savo mirtimi sukvietei visus į savo laidotuves ne gedėti, o apmąstyti, kur mes einame, kur nueisime, pakvietei mylėti plazdančią gyvenimo akimirką, tą vieną vienintelę akimirką tarsi mažą smiltelę, iš kurios jūra supila gyvenimą.
Ar matei, ar jautei, kaip žmonių lūpos tyliai šnabždėjo Tau „sudie“, žemai nulenkę galvas prieš Tavo didį talentą, prieš Tavo gyvenimą, kovą, entuziazmą...
Šaltas vasario vėjas sklaido Tavo paveikslus, o širdy taip šviesu ir taip šilta.
Užsimerkiu, ir minties upe plaukiu palei Tavo šypseną, paslaptingai primerktas akis... O tu šypsaisi ir tyli. Tyli, bet žvilgsnis šįkart iškalbingesnis ir už žodžius.

Tai kažkas pasakė, perskaičiau ir tas vasario vėjas man vėl priminė tėvą.

Mirtis suteikia naują gyvenimą.